BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daily bits of happiness

Ir kažkaip tema pakrypo apie santykius.
Per beveik tris metus vos kartą klibinom šitą temą. Per beveik tris metus kasdieninio bendravimo.

Jis buvo tas žmogus, nuo kurio mano pilve skraidžiojo drugeliai.

Tyriausi jausmai, kokius tik galima iš manęs išspausti, žmogui, kurį vėliau laikai savo geriausiu draugu/broliu/patarėju/sušnekovu ir kažkuo, ką labai norėtum apkabinti vėl.

Maža, baili mergaitė, stovinti ir norinti perduoti kažką, ką taip saugo savo rankinėje, bet taip ir neišdrįstanti. Virpančios kojos ir dūstantys drugeliai neleidžia ištarti kažko, kas užstrigo gerklėj.

Dabar gi suprantu, kad didžiausia gėda būna dėl dalykų, kurių neišdrįsti padaryti.

Didžiausia gėda, savigrauža, gailestis.

Jausmai iš praeities tylutėliai pasiglemžia mano dabartį.

Nostalgija ir suvokimas, kad nori atgal.

Nebenori ištarti neištartų žodžių, bet be galo nori pamatyti jį laimingą.

Nes jo šypsena ir pozityvumas buvo tai, ko man visada taip trūko.

Ko, tikriausiai, iki šiol man vis dar trūksta. Nes savo pačios pozityvumo man jau nebeužtenka.

—–

Pasiilgau savo pasakos.

Rodyk draugams

pavasaris

Atvažiuoju anksčiau.

Punktualumas įaugęs į mano kraują.

Laukiu T. dešimt minučių ir per tą laiką sugebu sustirt į leduką.

- Tu nieko prieš, jei nueisim atsišildyti kavos? - vos susitikus šaunu žmogui, atsilapojusiam paltą ir užmetusiam komentą, kaip karšta.

Nevalingai būnant su T. į galvą šauna mintis, kad jei galėčiau pasirinkti super galią, pasirinkčiau nešalti.

Tai, kas kitiem atrodo natūralu, man būtų toks milžiniškas ir nepakartojamai geras dalykas.

Deja, tenka suktis į drabužių sluoksnių kokonus ir viltingai laukti šiltesnių negu “jau šilta” orų.

-Kuo norėjai būti užaugus?

-Laiminga.

-O kas tau yra laimė?

-Atsikelimas ryte ir suvokimas, kad esu laiminga.

-O nemanai, kad atsibudus ryte tu pati gali nuspręsti, kad esi laiminga ir iš tiesų tokia būsi? Juk laimė tai požiūrio reikalas ir tavo pačios pasirinkimas.

Praverkiu į pagalvę tą akimirką, kai sugyventinis išeina iš namų.

Išėjusi pasidaryt raminančios kavos, prisimenu šį vakarykštį dialogą.

Ir išsišiepiu.

Juk galiu pasirinkti būti laimingai arba ne.

Atsibusti ir nuspręsti, kad diena bus puiki, ir net jei kažkurią akimirką ji pagenda, išsišiepti ir grąžinti savo laimę į vietą.

Išsiverdu laimės kavos ir pradedu savo sekmadienio popietę.

Šypt.

Rodyk draugams

drugelių kapinės

Jos rankos visada šaltos.

Visada visada.

Ir gana dažnai mėlynos.

Ir ji visada bando atrodyti rimta.

Nors jai nė velnio tai nepatinka.

Tačiau įaugę į jos vaikišką nebe vaiko kūnelį.

O mintyse ji kuria kelionių planus.

Kelionių, į kurias niekad nesileis.

Arba nesileis bent jau artimiausius metus, kurie po metų vėl pasikartos.

Tos kelionės būtų tokios įdomios, kad ji nebechekintų ten facebook’o ir nebelauktų penktos valandos, kai galės išjungti kompą ir keliauti namo.

Nors tiesa ta, kad ji niekad neišjungia kompo, tik užmigdo, kad atėjus atgal į darbą galėtų greičiau pradėti dirbti, o ne laukti dešimties minučių, kol kompas atsibus.

Mano kompas nemiega.

O aš..

Noriu grįžti į nemiegojimą.

Nemiegojimą, nes realybė geriau už patalus ir keliones, į kurias susiruošiu tik užmerkus akis.

Be trijų valandų pavasaris.

Tebūnie, geriausias, koks tik gali būti.

Rodyk draugams

Laiptai

Kalėdų eglės taip ir nepamatau.

Yra tokia keista gyvenimo iliuzija - turėti.

Turėti draugų, turėti žmonių, kuriem rūpi, turėti žmonių, kuriems esi įdomus (ir tt).

Bet vieną dieną, kažkurią akimirką tu suvoki, kad galų gale vis tiek esi vienas.

Kad galų gale neturi net su kuo nueiti pavalgyt.

Kad tau artimas žmogus nenori net su tavim eit pavalgyt, nes toli ir šalta, ir ko aš ten tempsiuos, o jau sekančią dieną keliauja į kitą miestą pas draugus - ir netoli, ir nešalta.

Ir sėdi tu ant šaltų koridoriaus laiptų, geras dvidešimt minučių paskendęs apmąstymuose.

Nes tuose namuose esi paliekamas vienas, o jei vienas, tai jau geriau ant laiptų.

Kodėl geriau ant laiptų?

Nežinau, bet geriau.

Ir kažkur viduj girdžiu save šnabždant, kad aš nenoriu būti žmogumi, kuriuo dabar esu.

Rodyk draugams

Įsimylėjus

-Oh, kaip tau pasisekė, jūsų antros Kalėdos kartu.

Kartu? Labiau kartu būsiu su tais, kurie Kalėdas praleis feisbuke, negu su savo pasisekė.

Antros Kalėdos kartu my butt.

Mano Kalėdos šiemet bus tokios pat apgailėtinos, kaip ir kasmet.

Paklausus kada pasisekė norės atvykt žadėtos pagalbos sausainių kepime, išgirstu “Nežinau kada laiko yra, o jo nėra.., nes gi fkin Kalėdos už mažiau negu savaitės”.

Nėra tai nėra, pati iškepsiu toną sausainių.

Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.

Net jei pazyzus geras kelias valandas atrasčiau jo sausakimšai suplanuotame gyvenime kelias laisvas valandas pažadui ištęsėt, tiesiog nebenoriu. Nebenoriu versti daryti tai, ko pats nenori, nebenoriu vienintelė ieškoti preteksto susitikt ir ką nors paveikt, nors ir neturiu to laiko, ir man irgi už savaitės Kalėdos, nebenoriu, kad man vienai rūpėtų dalykai, kurie, pasirodo, rūpi man vienai. I mean, rūpi tiek, kad tikrai esi pasirengęs bent pirštą pakelt kažką pakeist į gerą, o ne teigti, kaip nori, bet kai reikia imtis veiksmų, tai atrodai, it per prievartą verčiamas valgyti brokolius vaikas.

Kai kaskart kažko paprašius susiduriu su nepatenkinta veido išraiška, nes tai nėra taip lengva arba smagu, arba abipusiai naudinga, kaip kad tobuloj situacijoj galėtų būti, imu nebenorėt apskritai nieko iš žmogaus.

Toks jausmas, tarsi sutikimas kažką nuveikt kartu, yra didžiausia man daroma paslauga - i hate it but i will do it so feel blessed and thankful.

Paskutinis mano prašymas buvo vienas iš serijos, pagelbėk artimam - reikėjo pabaigti darbą, kurio pabaigt viena nelabai spėjau ir paprašiau pagelbėti su šaltiniais - taip, tas bjaurus ir daug laiko atimantis šaltinių pagal reikalavimus surašymas. Suvokęs, kam pasirašė, tekštėlėjo (labai suirzusia veido išraiška) - aš to nedarysiu. Bet mano pareiškimas, kad jis pažadėjo, po kelių bandymų, suveikė.

Gailiuosi, kad suveikė.

Matyti jo nepatenkintą veidą ir girdėti prasiveržiančias nepasitenkinimo, susierzinimo ir net nežinau kokias replikas.. Nežinau kiek kartų per tas pusantros valandos gailėjausi savo prašymo, keikiau save ir galvojau, kad daugiau gyvenime nieko iš jo neprašysiu ir geriau jau sėdėčiau iki ryto viena su šituo šūdu (šaltiniais), negu matyčiau tą vaizdą, kurį mačiau jam man padedant.

Ar aš nusipelniau tokio elgesio savo atžvilgiu?  Ar aš per daug noriu iš žmogaus?

Ok ok, galit kaltint, kad išnaudoju žmogų, jam anksti keltis, neišsimiegos ir bla bla bla.

Kitas atvejis - vasara, tobulas oras, atsibeldžiu į svečius vakarą, kad išsitempčiau arbūzo pasigriebt.

Nepasitenkinimo išraiška veide išgirdus mano planą sukėlė man gumulą gerklėj ir atėmė visą norą įgyvendinti savo idėją. Ir vis tiek nurijau tą gumulą bei per beveik prievartą (net nebežinau ties savim ar ties pasisekė) atgabenom arbūzą (kuris buvo skaniausias tą sezoną) ir galiausiai visi buvo laimingi.

Tik iki to galiausiai, tenka nuryti kelis nusivylimo savimi gumulus.

Kelias į mano širdį tikrai eina per skrandį, bet ties juo neužsibaigia.

Keista, bet visas viltis šioms Kalėdoms dedu į savo mergaitišką draugą iš užsienio, kuris turėtų grįžti šventėms į Lietuvą ir gal apsireiškti pas mane.

Atrodo, tai vienintelis geras dalykas, kuris gali nutikt man per šias Kalėdas ir jų sezoną.

Jis man išlankstytų daug varlių, prakalbėtume visą naktį apie gyvenimą, greičiausiai būčiau pamokyta šokti bachatą.

Patarčiau jam kaip susirast normalią merginą, jis patartų kaip iškepti skanų omletą.

Pasidarytume bendrą nuotrauką abudu išsišiepę, nes abiejų šypsenos biški didelės, ir kitam rytui išaušus atsisveikintume iki Velykų, per kurias nesusitiktume, nes aš išsisukčiau nuo susitikimo, bet susitiktume jau vasarą, kai jis būtų pasikabinęs normalią merginą, o aš būčiau nebepatinus.

Ir Kalėdos taptų visai mielos.

Kokia prasmė būti įsimylėjus, jei net nepasiūlo nueiti pažiūrėt eglutės drauge?

Anyway, yra dar tokių, kurie be manęs nematę eglutės?

Liūdnokas ir iš liūdesio žiemos svorį įgavęs Hipopotamas.

Šypt.

Rodyk draugams

welcome back

Kartą gyveno mergaitė. Mergaitė buvo naivi, bet turėjo sveiką nuovoką. Mergaitė niekada neleido jausmams nusverti jos proto ir visada darydavo double check’ą, pasitardama su savo antruoju smegenu pusrutuliu.

Tačiau kartą mergaitė paslydo ir susilaužė nosį.

Bet šįkart ne apie tai.

Tačiau kartą mergaitės sveiką nuovoką pakeitė kitas labai pavojingas dalykas, kurio iki tol ji nebuvo patyrusi ir visada labai kritikavo kitus, kurie gyveno tuo nuolat.

Mergaitę aplankė kito žmogaus pateisinimo būtinybė.

Ji sutiko berniuką, kurio viskas buvo iki kaulų smegenų gerai, išskyrus (aha!) vieną bet.

Jos pažiūros labai kirtosi su to žmogaus pažiūrom vienu klausimu.

Jai tai buvo labai nepriimtina. Labai. Bet ji buvo iš tų, kurie bando suprasti.

Juk negali teisti žmogaus vien dėl to, kad jis mąsto kitaip, ypač, kai tu net nebandei suvokti jo tokio mąstymo priežasčių.

Ir štai mergaitė nusprendžia, okay, žmogus man yra labai brangus, tad aš pabandysiu atsidurti jo kailyje ir tada gal ir mano nuomonė pasikeis. 

Mergaitė atsiduria jo kailyje ir suvokia, kad tai nė velnio nepaveikia jos nuomonės, tik dar labiau sustiprina būtąją.

Tada ji pagalvoja, gal tai dėl to, kad labai bandžiau įsijausti į visą situaciją ir ją traktavau ne taip, kaip turėčiau.

Bando dar kartelį - vėl nepavyksta.

Dar kelis kartus. Ir dar. Ir tada, kažkada eilinį kartą bandant suvokti, kodėl berniuko mąstymas yra toks koks yra, ir eilinį kartą neradus atsakymo, mergaitei staiga bambtelėjo, jog ji jau nebeieško atsakymo, o ieško pateisinimo.

Koks iš tiesų baisus tai dalykas - atsisakius viso savo turėto racionalumo, bandyti pateisinti žmogų vien dėl to, kad jis tau brangus.

Kartu mergaitė suvokė, jog ji tiek kartų bandė pritapti, kad berniukas tikriausiai net nebegalvoja, jog jos galvoje dar gali vyrauti kitokia, negu jo, nuomonė.

O mergaitė randa tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl jos nuomonė naudingesnė ir kokią teigiamą įtaką jos implementavimas galėtų turėti berniukui.

Seniau mergaitė turėjo vieną vienintelį galimą variantą, kodėl kada nors galėtų išsiskirti berniuko ir mergaitės keliai.

Dabar, mergaitei bevalgant koldūnus ir begeriant ketvirtą puodelį kavos, prie vienos priežasties prisidėjo dar viena.

Mergaitė pradėjo jausti sugrįžtanti racionalumą.

Kaži, kur tai nuves?

Rodyk draugams

ribotumas

Labai keistai einant rudeniu, kuris tik švelniai šaltumu kąsteli mano rankų pirštus, staiga kyla toks keistas noras susitupėti.

Viskas per daug chaotiškai neapibrėžta iš, atrodo, visų įmanomų pusių ir norisi bent šiek tiek kažko stabiliai patvaraus.

Naivus noras, bet šįkart toks labai geidžiamas.

Aš jaučiuosi labai mylimas. - sako P., o aš jaučiuosi plūduriuojanti neapibrėžtume ir nežinomybėje.

Mano pirmas įrašas čia, rašytas kone prieš keturis metus, prasideda taip :

Vaikeli, tu pamiršai vieną svarbią gyvenimo taisyklę - niekada nieko nesitikėk. Gyventi bus žymiai, oi kaip žymiai, paprasčiau.

Ir aš iki šiol tikiu tais žodžiais.

Tikėtis kažko ne iš savęs yra naivu. Net iš savęs tikėtis kažko yra kartais labai net naivoka.

Bijau, kad pažadai bus netesėti, o tada teks kažkaip kaptsytis.

Einu gatve, skaitau naujienas telefone ir staiga sustoju, pakeliu akis į dangų - koks nuostabiai gražus vakaras. Išsipiepiu.
Išjungiu telefoną ir mėgaujuos vaizdais iki pat akimirkos, kai pasiekiu namų durų slenkstį.

Rodyk draugams

Ruduo/ja/

Geriame kavą pas R.
Puodelį po puodelio.

Veliame viens kitam plaukus, o tada kuris nors suvaldo kitą ir, pasiguldęs ant kelių jojo galvą, tyloje tuos suveltus plaukus glosto.

Ir staiga aš pašokus išeinu.

O jis klausia - jau? taip greitai?

Juoką nutildyna mano tolstantys žingsniai koridoriuje.

Kartais nemiegame visą naktį.

O tada paryčiais einame į degalinę.

Laikraščių.

Ūkanotas rytas ir mes.

Mes, kurie kažkada buvo ir dar kažkada bus.

O dabar likau tik aš, gerianti šlykštoką kavą puodelis po puodelio, vėl ieškodama joje savo paguodos ir laimingų dienų atspindžių.

Rodyk draugams

Sekmadienio nuklydimai

Susitinkam vidury nakties.

Aš iš po lijo-kaip-iš-kibiro, suveltais ir nespėjusiais išdžiūti plaukais.
Stoviu anąpus šviesoforo ir stebiu kiekvieną praeivį, kurio veidą šešėliškai gaubia nakties tamsa.
Bandau tvardyti besiveržiantį iš vidaus šypsnį, bet.
Mano džiaugsmas spinduliuoja per kraštus - aš vėl jį pamatysiu.

Kai sutinki žmogų laimę, gyvenimas tampa šiek tiek ypatingesnis negu buvo prieš tai.

Ne dėl jo, bet dėl tavęs ir jūsų ryšio.

Jis pasirodo.

Mes susitinkam.

Vakaro šiluma maloniai glosto pečius.
O žodžiai - mintis ir kažkur giliai.

Tu suvoki šių akimirkų trapumą ir laikinumą, bet taip įsijautus mėgaujies kiekviena sekunde, kad pabaiga nebesvarbi.

Aš daugiau jo nebepamatysiu.

Kaip nuostabu sutikti kažką tokio artimo ir tokio gero, kas palieka nuoširdų tikėjimą nuostabumu tavyje, pats išsisklaidydamas kaip ryto rūkas.

Išsiskiriame, tačiau taip ir nesugebu atsisveikinant pasakyti, jog dar pasimatysim.

Grįžtu namo, bet neužmiegu.

Paryčiais einu pirkti pieno pakelių ir rašau atsisveikinimo žinutes ant jų, klausydama nostalgiškų dainų vienumoje.

Atrodo, tai tebuvo gražus sapnas.

Rodyk draugams

Savaitgalis. Beveik.

Šeštadienis prasideda virtuvėje. Tiksliau, tai tėra penktadienio vėlaus vakaro tąsa. Neplanuotai, tačiau orkaitėje po truputį kyla maži, mieli macaroons’ai. Artėjant antrai valandai, slenku į lovą, bet užmigti sekasi prastai - galvon peršasi mintis - o kas jei mano naktinės pastangos nebus yummy? Galiausiai kažkaip užmiegu ir keliuosi penktą. Nukeliauju iki Mindaugo Maximos, mat, ankstyvą rytą ji vienintelė dirba, kad ir priešingam miesto gale. Keliaudama, žinoma, papuolu į lietų. Šaltą, bet bent jau ne kiaurai veriantį - galvoju. Tada trumpas intarpas su bandymu nevėluoti ir bėgimu iki numatyto punkto vėl lyjant. Tada grįžimas namo, kai nuo stotelės mane vėl pasitinka lietus.

Nežinau kaip toks nežymus lietus taip mane paveikia, bet sekmadienį nesugebu pakilt iš lovos.
ŠŪDAS

Prisimenu tik akimirkas kai atsibundu išgert vaistų, tada grįžtu į lovą, pagalvoju kaip ryt teks eit į darbą, apsikabinu pliušinę žiurkę ir vėl užmiegu. Ir taip visą dieną.

Pirmadienio rytas. Kažkaip išsiropščiu iš lovos. Galvoju, gal imt laisvadienį, bet sugebu gana žmogiškai judėt ir išgėrus vaistų visai net pakenčiamai atrodyti. Eidama į darbą nusprendžiu šiandien atidirbti, o rytoj imti laisvą dieną. Darbe suvokiu, kad nekažka - po pietų išeisiu, nusprendžiu. Ateina pietūs - apkrauna darbais  - ok, po pietų neišeisiu, bet bent jau laikuišeisiu. Dirbu viršvalandžius kol neateina audra. Iš aukšto slenkantys debesys atrodo kietai.Stoviu ir mėgaujuos vaizdu pro langą, žaibuoja ir juoda, bet dar nelyja. O tada pradeda pilt - lietaus siena, pro kurią nesimato nieko - įstrigau ilgam. Kolegė pasiūlo pametėt iki stotelės - puiku, bus smagu. Bėgam minutę iki mašinos, per patį lietaus įkarštį. Striukė, marškiniai, kelnės, batai ir apatiniai rūbai- kiaurai permirkę. Smagu. Eidama namo nuo stotelės tiesiog šokinėju į balas, nes šlapiau jau nebus. Balos purslai pakyla gana aukštai, o aš kaip vaikas kikenu sau viena jau nusilpusiame lietuje, visa visa sulyta.

Ir pagalvoju - kokia aš laiminga. Dar plačiau išsišiepiu ir šokteliu į naują balą.

Prieš užeinant namo, nusiaunu batus ir išpilu vandenį iš jų, o tada, basom, nutipenu koridoriumi, palikdama šlapius savo pėdų pedsakus.

Šypt.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »